Išgyventi mūsuose darosi vis sudėtingiau. Pirmiausia reikia išgyventi pirmadienį, o tada kitas savaitės dienas tol, kol nutrūks begalinis eurovizijų, švenčių, kriminalinių naujienų ir rinkimų srautas. Tokiu būdu dienos tampa panašios vienos į kitas, savaitės virsta mėnesiais, o laikas pradedamas skaičiuoti pagerėjimais. Vienas iš tokių pagerėjimų man nutiko pažiūrėjus apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureatės Marijos Kavtaradzės debiutinį pilnametražį filmą “Išgyventi vasarą”. 

 Dar prieš prasidedant kino seansui žinojau, kad tai nebus eilinis filmas: kelios daug žadančios draugų, kuriais pasitikiu, rekomendacijos, geriausio Baltijos šalių filmo apdovonojimas, o taip pat tarptautinių kino festivalių įvertinimai. Vadinasi tikimybė ekrane išvysti dar vieną į neviltį varančią lietuvišką komediją maža. Good.

 Filmo “Išgyventi vasarą” siužetas

 Juosta pasakoja kiek komišką atkaklios bei ambicingos psichologės Indrės (vaidina Indrė Patkauskaitė) istoriją. Ji, supančiota aplinkybių, yra priversta ligoninės automobiliu į kliniką pajūryje iš Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro nuvežti du pacientus: savyje užsisklendusią bei neseniai nusižudyti mėginusią Justę (nuostabi Gelminė Glemžaitė) ir penkis metus bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių (nepakartojamas Paulius Markevičius). Viskas nebūtų taip ir sudėtinga, jei ne viena aplinkybė; kaip ir daugelis iš mūsų Indrė kaip įmanydama stengiasi turėti kuo mažiau reikalų su psichikos sutrikimų turinčiais.. žmonėmis. Kitaip tariant, jai kur kas maloniau dirbti su biologiniu grįžtamojo ryšio aparatu, nei sėdėti viename automobilyje su jais. Tiesa, vos nepamiršau, kad atsakomybė už tuos, kurie patys už save yra atsakingi, nebūtų užkrauta vienai Indrei, juos visus lydi vyresnioji medicinos seselė Danguolė (puikioji Vilija Grigaitytė)..

Pasaulis susideda ne iš atomų, o iš istorijų

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog mums beliks tik patogiai įsitaisius ir per saugų atstumą stebėti Indrės kančias. Krizenti ir juoktis iš tų painių situacijų į kurias ji papuls, džiaugtis, kad jos vietoje esame ne mes ir tikėtis, kad mums taip nenutiks. Tačiau taip nėra. Filmas gana daugiasluoksnis, todėl reikalauja atidumo. Pirmiausiai reikia pastebėti, kad filmo siužetas vyniojasi karpomas gyvų dialogų ir iš tų gijų audžiami nepriklausomi vienas nuo kito personažų likimai. Taigi, tai ne Indrės istorija, o jų istorijos. Šia prasme filmas šiek tiek pretenzingas, bando giliai analizuoti paprastą gyvenimišką situaciją per skirtingus personažus, bei taikosi į visų mūsų jausmus. Bet ar gali būti kitaip? Esu tikras, kad vienaip ar kitaip daugelis esame susidūrę su šia vis dar Lietuvoje stigmatizuojama psichikos sveikatos tema. Turime draugus ir pažįstamus kurie vartoja vaistus, gydėsi ir tai slėpė nuo savo artimųjų, nusižudė arba ketino. Todėl, tikiu, kad dauguma žiūrovų susigyvens su personažų likimais, o kiti – išgyvens juos ir atras kažką naujo savo pasaulėvokoje.

  Gyvenimas sunkus (visais metų laikais)

Jei dar nematėte šio filmo toliau geriau neskaitykite. Bus “spoilerių” ir “siužetinių išdavysčių”. Paprastai galima apseiti ir be jų, tačiau šį kartą noriu apginti filmą nuo pagrįstos kritikos. Būtent, nuo pagrįstos.

Na ir kas, jog režisierė vietoje vienos filmo pabaigos, mums pasiūlo dar dvi? Yra manančių, kad po Pauliaus savižudybės tų dviejų epilogų nereikia. O aš manau, kad reikia. Mane, pavyzdžiui, didžiausias sukrėtimas aplankė jau pasibaigus filmui, kuomet prisiminiau skirtingas Indrės ir Justės reakcijas. Pirmoji apsipylusi ašaromis sunkiai išgyvena Pauliaus mirtį, tuo tarpu Justė atranda viltį sveikti. Kokia likimo ironija.

Na ir kas, jog filmą nuobodu žiūrėti, kaip audiovizualino meno kūrinį? Mano manymu, meną kurti galima ne tik laužant taisykles, bet taip pat jas eksportuojant bei importuojant. Taip, tai dar vienas kelio filmas (road movie), su visomis jo meninėmis klišėmis. Susidaro įspūdis, jog čia niekaip neapsieisi be iškištos pro automobilio langą rankos, vėjo glostymo, pakelės vaizdų ir t.t. Tačiau ar ne puikiai tokios seniai klišėmis virtusios meninės raiškos priemonės veikia šiame filme?

Galų gale, na ir kas, kad filmas “per daug” socialus. Kaip taikliai pastebėjo Ieva Toleikytė: “atsiradęs iš aplinkos stebėjimo, realių patirčių ir drąsos padėti jis keičią visuomenę, kurioje gyvename, todėl kalbėti apie jį ignoruojant žiūrovą būtų beprasmiška ir neteisinga”.  Aš dar patikslindamas pridėčiau. Įdomu kiek filmo kūrybinės komandos narių patys asmeniškai žinojo apie ką buvo kuriamas šis filmas? Kiek iš jų sirgę depresiją, gydęsi vaistais, galvoję apie savižudybę..?

Kaip kiekviena knyga randa savo vietą knygų lentynoje, taip ir šis filmas rado vietą mano kinotekoje. Gana žiauraus bet nuoširdaus lietuviškų kino filmų lentynoje. Rekomenduoju.