Jei egzistuoja plonytė riba tarp beprotybės ir genialumo, tai Friedensreichas Regentagas Dunkelbuntas Hundertwasseris (1928 – 2000) ją ištrynė. Ypač jei įsivaizduosime tą ribą kaip tiesią liniją. Šis žydų kilmės austrų dailininkas ir architektas, kurio tikrasis vardas yra Friedrichas Stowasseris, nemėgo tiesių linijų, todėl jo suprojektuoti pastatai atrodo šleivi ir kreivi. Grindys juose nelygios, ant stogų auga medžiai, o langai rodos gyveną savo atskirus ir nepriklausomus gyvenimus. „Architektūra turi kilstelėti žmogų, o ne jį įkalinti. Gera vaikščioti nelygiomis grindimis ir gražinti sau žmogiškąją pusiausvyrą.“ – rašė Hundertwasser’is. Vieni juo žavėjosi, kiti – pavydėjo, o dar kiti negalėjo jo pakęsti.

Be galo populiarus ir nemėgstamas

Hundertwasser’io populiarumo paslapties skraistė vis dar plevena ir audrina žmonių fantazijas. Kas iš tikrųjų jis buvo? Nenuorama, kuris mėgo dėvėti keistas kepures ir skirtingos spalvos kojines, laisvamanis, kurio gyvenimas panašėjo į nesibaigiančių manifestų, provokacijų ir rizikingų kelionių, virtinę, ar akiplėša – pasiskelbęs architektūros gydytoju, o galbūt savanaudis, kuris siutino savo kolegas menininkus gebėjimu brangiau nei jie parduoti savo kūrinius, o galbūt mąstytojas, kvietęs savo darbais puoselėti ekologinį sąmoningumą kaip kasdienį gyvenimo būdą ir siekęs atskleisti žmogaus ir gamtos ryšį, o gal viskas kartu? Tikriausiai vieno atsakymo nerasime, bet dėl vieno esame tikri, Hundertwasser’is mokėjo atkreipti į save dėmesį.

Manifesto akimirka

Kartą užsibarikadavęs Hamburgo universiteto auditorijoje beveik trisdešimt valandų piešė nenutrūkstama “gyvenimo liniją”, o kitą kartą visiškai nuogas skelbė vieną iš daugelio savo manifestų. Hundertwasser’is tiesiog siutindavo kolegas savo pareiškimais ir radikaliomis idėjomis. Teigė, jog šiuolaikinė architektūra, tai ne kas kitą, o suplanuotos masinės žudynės, arba, kad net ir geriausių pasaulyje architektų komanda niekada neprilygs savo namą pastačiusiam žmogui. Kitaip tariant Hundertwasser’is siekė demistifikuoti architektūrą ir ypač architektų darbą, prilygindamas jį gebėjimui atlikti reikalingus skaičiavimus ir juos pateikti tam, kuris stato. Nieko daugiau, jokios mistikos. Architektas, pasak Hundertwasser’io, turėtų būti pavaldus gyventojui ir jo norams, patarti jam techniniais klausimas, tuo tarpu pastato įšorinis apvalkalas yra visiškoje gyventojo žinioje. Jis turi teisę nevaržomai keisti savo pastato išorę kaip tik panorėjęs.

Architektūros gydytojas

Nenorėdamas, kad prestižiniame Trečiajame Vienos rajone pastatytų kažką bjauraus, Hundertwasser’is sutiko neatlygintinai padirbėti ir pagydyti architektų Joseph Krawin bei Peter Pelikan kuriamą projektą. To rezultatas – 7 mln. eurų kainavęs gyvenamasis namas, kuris iškart buvo pakrikštytas Hundertwasserhaus. Jo vidaus ir išorės terasose auga medžiai bei krūmai, o fasadai dekoruoti mozaikos principu bei nudažyti ryškiomis skirtingomis spalvomis. Hundertwasser’is ne tik šio pastato įdėjos autorius, jis pats mūrijo plytas bei dažė sienas, sodino augalus.

Hundertwasserhaus

Nors visiems Hundertwasserio sumanytiems statiniams būdingi pasikartojantys elementai, rasti vieną bendrą giją vienijančią visus nėra lengva. Kritikai bando įkąsti teigdami, kad Hundertwasser’is kopijavo kitą ne mažiau bebrotiškų statinių meastro Gaudi, tačiau tiesa yra ta, jog Hundertwasser’is kopijavo ne tik Gaudi, jo statiniuose apstu architektūrinių citatų iš skirtingų laikmečių, kultūrų ir autorių. Kurdamas jis sugebėjo į vieną visumą sudėti ir kažkokiu vaikišku būdu apjungti ne tik daugybę tarpusavyje nederančių dalykų, bet ir rasti būda pasišaipyti iš šiuolaikininės modernios architektūros. Jo architektūros pavyzdžių galima aptikti visame pasaulyje — gimtojoje Austrijoje, taip pat Vokietijoje, Japonijoje, JAV, Izraelyje, Šveicarijoje ir žinoma Naujoje Zelandijoje, kurios pileičiu save laikė.

Penkios odos

Hundertwasser’is tikėjo, jog mes esame skirtingų dalių visuma sudaryta panašiai taip, kaip svogūną sudaro vienas kitą gaubiantys atskiri sluoksniai. Jis šias dalis vadino penkiomis žmogaus odomis. Pirmoji oda – talpina mūsų mintis, atmintį ir kūrybiškumą. Tai tarsi fizinė mūsų kūno riba, kuri baigiasi tikrąją oda. Ją gaubia kitas – drabužių – sluoksnis arba antroji oda. Hundertwasser’į stebindavo, o kartais ir piktindavo vienodai besirengiantys žmonės. Jis norėjo, jog drabužiai įkūnytų bei išreikštų žmonių unikalumą ir grožį, todėl avėdavo batus su skirtingos spalvos batų raišteliais, o skirtingos spalvos kojinės ir ekstravagantiškos ryškiaspalvės kepurės, tapo neatsiejamomis Hundertwasser’io apsirengimo stiliaus detalėmis. Trečioji oda tai namas, kuriame gyvename. Ji saugo mūsų privatų gyvenimą ir turėtų atspindėti gyventojų individualumą. Daugiabučio namo gyventojas, anot Hundertwasser’io, turi turėti teisę persisverti per langą ir kiek ranka pasiekia, pakeisti savo gyvenamo būsto aplinką. Kitaip tariant, jam turėtų būti leista paimti ilgą teptuką ir, kiek ranka siekia, išdažyti viską bet kokia norima spalva taip, kad toli iš gatvės, visi matytų, jog čia gyvena žmogus, išsiskiriantis iš kaimynų. Jam taip pat turėtų būti leista nudaužyti tinką ir atlikti visus įmanomus pokyčius, įskaitant kambarių užpildymą purvu ar vaikišku plastelinu. Ketvirtoji oda, anot Hundertwasser’io yra mūsų tapatybė. Jis ją suprato, kaip savęs suvokimą aplinkoje nustatant santykį su kitais: kaimynais, bendruomenėmis ir visa visuomene. Čia svarbu paminėti, jog Hundertwasser’į užaugino žydų kilmės motina, todėl Antrojo pasaulinio karo metais jiems teko išgyventi nacių persekiojimą ir tai neabejotinai suformavo jo tapatybę. Anksti pradėjęs nekęsti bet kokių totalitarinių rėžimų, save visą gyvenimą laikė monarchistu. Galiausiai, penktąją žmogaus oda, Hundertwasser’is laikė mūsų planetą. Visą gyvenimą būdamas itin jautrus jį supančiai aplinkai, gamtą Hundertwasser’is vertino kaip aukščiausią egzistencijos formą ir universalios darnos šaltinį, todėl gynė ją visomis formomis. Nuolat rengė įvairias akcijas bei demontracijas, raginančias rūpintis gamtos apsauga, tausoti kertamus miškus. Tai jis 8-ajame praeito šimtmečio dešimtmetyje suformulavo šūkį “pasodink medį”. Anot Hundertwasser’io, tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas kiekvienam miestiečiui.

Vegatatyvioji tapyba

Prieš tapdamas garsiu architektu Hundertwasser’is buvo garsus dailininkas. Savo tapybą Hundertwasseris vadino „vegetatyvia“, gretino ją su gamtovaizdžiais, instinktyviai naudojo ryškias spalvas bei organines formas. Niekada nė nebandė remtis kokiomis nors tapybos taisyklėmis ar mokyklomis. Tai tarsi durys, teigė Hundertwasser’is, kurios leidžia atverti naują pasaulį į kurį neturime galimybės patekti, labai artimą ir tuo pat metu labai tolimą, kurio negalime suvokti, tačiau jei pasiseka, galime jį sučiupti. Toks vegatyviosios tapybos tikslas: parodyti žmonėms kaip paprasta turėti Rojų žemėje. Tereikia gyventi taip, kaip gyvena gėlės, nes jų spalvingumas, įvairovė ir skirtingumas visais atžvilgiais yra geriau nei vidutiniška pilkuma.

Mane Hundertwasser’is žavi savo saviraiškos pozicija. Jis tolerantiškas, bet protestuoja. Jis kaltina, nes tokia yra jo pareiga, bet yra vienas, t.y. už jo nestovi jokia diktatūra, partija ar grupuotė, nėra jokios kolektyvinės intelektualinės schemos nei idealogijos. “Jis buvo jautrus jį supančiai aplinkai, todėl jo priklausymas “žaliesiems” buvo toks pats savaime suprantamas, kaip ir faktas, kad jis buvo dailininkas, kosmopolitas arba pacifistas”, – teigia knygos apie Hundertwasser’į autorius Pierre Restany. Daugelis Hundertwasser’į laiko ekcentriku, kuriam svarbiausia buvo tik išgarsėti, tačiau pamiršta, jog tai buvo jo savasties dalis, natūrali jos raiškos forma.