Ilgai laukiau šios knygos antrojo leidimo ir pagaliau sulaukiau. Turiu pripažinti, jog buvo verta. Pirmiausia dėl to, kad pasirodžius pirmajam, aš dar nieko nežinojau nei apie puikujį naujajį pasaulį, nei apie kultinę muzikos grupę the doors, nei apie LSD ar juo labiau meskaliną. Dėl šios priežasties paikai laukiau galimybės viską išmėginti vienu metu. Be to, norėjosi turėti šios knygos vertą leidimą, nes pirmasis, pripažinkim, savo išvaizda neprilygo turiniui nei per marytės plauką. Tuo tarpu naujas senas leidimas visiškai kitoks. Ryškus ir įsimenantis knygos maketas dar gi papildytas J.G. Ballardo įvadu. Taigi, pagaliau rankose laikau knygą, kurią ne tik jau seniai norėjau perskaityti, bet kurią noriu turėti savo knygų lentynose.

Aldous Huxley

“Praėjus pusvalandžiui po to, kai išgėriau narkotiko, išvydau lėtai šokančias auksines liepsneles. Kiek vėliau iš ryškių energijos pumpurų, nepaliaujamai vibruojančių keičiantis piešiniui, išsiveržė ir paplito sodrūs raudoni paviršiai. Užmerkęs akis kitą kartą, išvydau sudėtingas pilkas struktūras, iš kurių niro blyškios, melsvos sferos ir netrukus sukietėjusios be garso kilo aukštyn, nykdamos iš akių. Tačiau nė karto nemačiau nei žmonių veidų, nei gyvulių snukių ar jų pavidalų. Nemačiau nei peizažų, nei beribių erdvių, nei magiško statinių augimo bei virsmo, nieko panašaus į dramą ar parabolę. Kitas pasaulis, kurį man atvėrė meskalinas, nebuvo regėjimų pasaulis – jis egzistavo išorėje, kurią regėjau savo atvertomis akimis. Didieji pokyčiai įvyko objektyvaus fakto plotmėje. Tai, kas įvyko mano subjektyviojoje visatoje, buvo palyginti nesvarbu.”

Praėjus pusvalandžiui po to, kai išgėriau narkotiko, išvydau lėtai šokančias auksines liepsneles. Kiek vėliau iš ryškių energijos pumpurų, nepaliaujamai vibruojančių keičiantis piešiniui, išsiveržė ir paplito sodrūs raudoni paviršiai. Užmerkęs akis kitą kartą, išvydau sudėtingas pilkas struktūras, iš kurių niro blyškios, melsvos sferos ir netrukus sukietėjusios be garso kilo aukštyn, nykdamos iš akių. Tačiau nė karto nemačiau nei žmonių veidų, nei gyvulių snukių ar jų pavidalų. Nemačiau nei peizažų, nei beribių erdvių, nei magiško statinių augimo bei virsmo, nieko panašaus į dramą ar parabolę. Kitas pasaulis, kurį man atvėrė meskalinas, nebuvo regėjimų pasaulis – jis egzistavo išorėje, kurią regėjau savo atvertomis akimis. Didieji pokyčiai įvyko objektyvaus fakto plotmėje. Tai, kas įvyko mano subjektyviojoje visatoje, buvo palyginti nesvarbu.

Antrojoje esė –  “Dangus ir pragaras” –  kuri yra “Suvokimo durų” tęsinys, autorius toliau brėžia sąmonės kelionių maršrutus, apmąsto meno ir religijos temas  bei įspėja tuos, kurie keliauja be gido: būkite atsargūs, jums gali prasiverti dangus, lygiai kaip ir pragaras. Tačiau mokslinė pažanga leidžia mums tikėtis pagalbos iš farmacininkų, biochemikų bei psichiatrų. Jie bus mūsų gidai. Pasak autoriaus, norėdami išplėsti savo suvokimo ribas, turime kliautis mokslo žiniomis, o ne religinėmis praktikomis. Pastarosios siūlo patirti ypatingus išgyvenimus alinant savo kūnus ir protus ilgai pasninkaujant, giedant bei medituojant, nors atsiversiančių dvasinių potyrių pagrindas išliks biocheminis ir niekuo nesiskirs nuo to, kuris vyktų mūsų smegenyse vartojant meskaliną.

Kokia likimo ironija, jog būdamas paauglys Aldous vos neapako, ir nors regėjimą pavyko atstatyti tiek, kad jis galėjo tęsti mokslus, tikrasis praregėjimas įvyko tik po daugelio metų pavartojus meskalino, narkotiko sukeliančio haliucinacijas ir leidžiančio matyti užmerktomis akimis. 

Ar verta įsigyti?

Vienareikšmiškai taip ir praryti nekramčius, vienu ypu. Sudvejojusieji rizikuoja paspringti ties “Dangumi ir pragaru”, visgi meno ir religijos analizė ne kiekvienam bus skani. Tačiau net ir taip nutikus išlaikykite savitvardą – knyga nereali, ją galimą tiesiog nusipirkti ir.. turėti.